SITUACIJA TRISDEŠIMTUKE. Užtikrintai – pagal „30 geriausių restoranų“ rezultatus trečius metus iš eilės tai yra geriausias itališkos virtuvės restoranas Lietuvoje. Beje, tai yra aukščiausia „Da Antonio“ pozicija per visus tris projekto metus.
RESTORANO ISTORIJA TRUMPAI. Italas Antonio Meschino su žmona Asta restoraną atidarė 1996 m., tačiau iš pradžių ši vieta veikė kaip picerija. Jos viduryje stovėjo pirmoji Lietuvoje krosnis picoms kepti, o jas kepė italai. Vėliau restoranas augo ir iš picerijos tapo picerija-tratorija – t.y. plėtėsi patiekalų pasirinkimas. Vėliau „Da Antonio“ tapo picerija-restoranu – valgiaraštyje atsirado restoraninio lygio valgių. Galiausiai picų bumas Lietuvoje ėjo į pabaigą ir krosnį buvo nuspręsta griauti. Nuo tada ši vieta pradėjo veikti tik kaip restoranas.
RESTORANO IŠSKIRTINUMAS. Kaip jau buvo minėta pradžioje, šiai dienai tai yra geriausias itališkos virtuvės restoranas Lietuvoje. Tačiau jis išsiskiria ir tuo, kad tradicinė itališka virtuvė čia yra pateikiama moderniai.
MENIU TRUMPAI. Ilgametis šio restorano šefas Dmitrij Babenko išbandė įvairų meniu, tačiau niekada nenutolo nuo itališkos virtuvės. Dabar restorano valgiaraštis yra keičiamas 2-3 kartus per metus ir yra platus. Kaip įprasta itališkuose meniu, taip ir čia yra daug užkandžių, pirmieji ir antrieji patiekalai, atskira dalis karštųjų patiekalų su mėsa ir platus karštųjų patiekalų su žuvimi pasirinkimas, taip pat atskiras griliaus patiekalų pasirinkimas. O desertų korta susideda netgi iš 8 pozicijų. Ten karaliauja tiramisu pagal ypatingąjį „Da Antonio“ receptą. Naminiai ravioliai – kita šio restorano vizitinė kortelė. Būtent čia buvo pradėti gaminti pirmieji naminiai ravioliai Vilniuje. Tačiau iki šiol restorano virtuvė juos stengiasi patiekti ypatingai, eksperimentuoja su forma, įdarais bei kitais priedais.
KULINARINIAI HITAI. Žalios mėsos užkandis, patiekiamas su parmezano sūriu ir „čipriani“ padažu (nuolatiniai lankytojai užsako: „tą, kur padažas eina ratu“) – 15 Eur, ravioliai įdaryti žemoje temperatūroje lėtai virta antiena, švieži baravykai, rūkytas scamorza sūris, baravykų consome – 15 Eur, spaghettoni pomodoro – 15 Eur, ryžiai su šviežiais trumais.
Beje, šįkart Dmitrij išdavė vieną įdomią paslaptį. Itališko restorano lygį galima patikrinti užsisakius spaghettoni pomodoro, netgi jei jo nėra meniu. Profesionali itališka virtuvė vis tiek moka ir turi galimybę bet kada jį pagaminti ir jeigu patiekalas paruoštas gerai (spaghettoni išvirti itin al dente – apykiečiai), greičiausiai ir visas restorano a la carte – gero lygio. Beje, spaghettoni pomodoro yra mėgstamiausias „Da Antonio“ šeimininko – Antonio Meschino – patiekalas.
ŠEFAS. Dmitrij norėjo tapti karininku (kaip ir daugelis jo giminių) bei tam ruošėsi. Tačiau pabaigęs mokyklą ir įvertinęs tuo metu gana nestabilią politinę situaciją Lietuvoje (1993 m.), jis savo paties netikėtumui pasirinko kitą kelią – nuėjo mokytis kulinarijos. Praktikai D. Babenko papuolė į „Stiklius“: „Jei būčiau patekęs į kokią nors valgyklą, turbūt nebūčiau tapęs šefu, tačiau „Stiklių“ mokykla padėjo pamatyti kitą šios profesijos lygį.“ Iki 1999 m. pradirbęs Lino Bražinsko virtuvėje, Dmitrij įsidarbino viename iš to meto Antonio Meschino restoranų, kuriame šefu dirbo italas. Vėliau jį pakeitė kitas italas – Manfredo Molteni –, su kuriuo Dmitrij daug metų dirbo tandemu, kol galiausiai pats tapo „Da Antonio“ vyr. šefu.
ERDVĖ. Kiekviena restorano niša yra puošta italų dailininkų reprodukcijomis, vazomis, antikvariniais laikrodžiais. Restorano prieigos išsiskiria simbolinėmis Antikos laikus primenančiomis kolonomis ir frontonu.
3 KLAUSIMAI ŠEFUI DMITRIJ BABENKO
Ar tiesa, kad Jūs sumąstėte panaikinti krosnį ir pabaigti picų erą „Da Antonio“?
Taip (šypsosi). Tiesiog kurį laiką buvo akivaizdu, kad žmonės nebenori picų, jų užsakymai vis mažėjo. Vis dėlto užtruko, kol visus įtikinau, kad geriau turėti daugiau staliukų nei krosnį viduryje restorano. Tiesa, iki šiol gaunu kokių nors komentarų ar juokelių apie tą krosnį, tačiau esu įstikinęs, kad šis sprendimas buvo geras. „Da Antonio“ iš picerijos-tratorijos išaugo iki restorano lygio.
Kokia atmosfera dabar tvyro jūsų virtuvėje?
Dabar atmosfera yra draugiška. Žmonės sako, kad pasikeičiau. Anksčiau gaudavau daugiau pastabų, kad esu piktas šefas (juokiasi). Mano charakteris nelengvas, visada noriu įrodyti savo tiesą, kartais pasikarščiuoju, tačiau, kaip sakiau, vis rečiau.
Ar išeinate į salę pasilabinti su nuolatiniais svečiais?
Taip, išeinu, pasižiuriu, pasisveikinu. Nors, man atrodo, neturėčiau lįsti, kai žmonės valgo. Tad stengiuosi tai daryti vakarienės pabaigoje. Beje, dažniau prieinu prie naujų svečių, nes nuolatiniai dažnai ir patys užkalbina, paspaudžia ranką.
